(http://www.cbe.me.uk/ce-lietuva/lietuviskai-1/1-apie-lietuvius/)
Aukštaitija
Aukštaitija, esanti Šiaurės Rytų–Rytų Lietuvoje, yra didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Seniau žmonės šiame regione gyveno laisvai išdėstytuose vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose, kuriuose gyvenamieji namai būdavo išrikiuoti prie kelio, o ūkiniai pastatai stovėdavo kiemo gilumoje.
Aukštaitijos tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Aukštaičiai garsūs ir tuo, kad gieda sutartines – polifonines dainas, išlaikiusias archajišką muzikinę ir poetinę formą, taip pat groja skudučiais ir pučia ragus.
Aukštaitija garsėja ir kaip aludarių kraštas. Biržų pilyje yra Alaus muziejus, o alaus galima paragauti trijose mieste esančiose alaus daryklose. Kitame Aukštaitijos mieste Utenoje yra didžiulė „Utenos“ alaus gamykla. Ragaudami aukštaitišką alų pasimėgaukite ir tradiciniais šio regiono patiekalais – skryliais, virtiniais, pieniška miltinių kukulaičių sriuba, blynais su spirgų, varškės ar grietinės padažu, rugine duona, rūkytais mėsos gaminiais. Visa tai įrašyta į Europos kulinarinio paveldo sąrašą.
|
Aukštaitija dar vadinama ežerų kraštu, šioje Lietuvos dalyje gausu miškų ir kalvų. Sakoma, kad vaizdinga gamta lėmė tai, jog aukštaičiai yra linksmo būdo žmonės, Aukštaitijoje daug pasakorių ir poetų.
http://www.lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionai
Dzūkija
http://www.lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionai
Dzūkija
Dzūkija, dar vadinama Dainava – nederlingiausias, tačiau miškingiausias Lietuvos regionas, yra šalies pietryčiuose, tarp Nemuno vidurupio ir Neries upės.
Pagrindinis pragyvenimo šaltinis daugeliui Dzūkijos gyventojų buvo, o ir dabar tebėra miškas. Anksčiau šiame regione žiemą žmonės kirto medžius, tašė sienojus, gamino pabėgius, plukdė sielius, darė namų apyvokos daiktus, pavasarį žvejojo, vasarą uogavo, rinko vaistažoles, medžiojo, džiovintus grybus parduodavo net tolimų Rusijos gubernijų pirkliams. O ir dabar dzūkų džiovinti, konservuoti ar švieži šaldyti grybai bei miško uogos kaip delikatesai keliauja ne tik į Lietuvos parduotuves, bet ir į Vakarų Europą.
|
Dzūkijoje iki šiol išliko beveik visi senoviniai verslai. Trobesiai, baldai, namų apyvokos daiktai – viskas savo rankomis sukuriama. Dzūkijoje taip pat daug stalių, puodžių, kalvių, pynėjų iš vytelių ir skiedrų, medžio drožėjų, juodosios keramikos meistrų. Dzūkės yra turbūt kūrybingiausios audėjos visoje Lietuvoje, puikios mezgėjos ir siuvinėtojos, šiaudelių narstytojos.
Dzūkija garsėja ir savo reto grožio gamta – didingais miškais ir ežerais, šaltiniuotomis upėmis ir pelkingomis laukymėmis.
Šis kraštas vadinamas dainingiausiu visoje Lietuvoje: dzūkai dainuoja ir sunkius darbus dirbdami, ir vestuvėse šokdami, gieda krikštydami kūdikėlį, rauda palydėdami mirusiuosius.(http://www.lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionai)
Suvalkija
Žemaitija
Žemaitija – etninis regionas dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje. Atskira žemaičių gentis centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje baigė formuotis apie V a. Žemaitija pirmą kartą paminėta 1219 m. Ipatijaus metraštyje. Iš visų lietuvių etninių grupių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tik Žemaitija turėjo savarankiškos seniūnijos teises, kurios galiojo beveik 400 metų. Žemaitijoje klestėjo amatai – dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, siūlams verpti ratelius; darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė; amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visus kitus Lietuvos regionus. Kurti ir kūriniai „sielai atsigauti“ – mažosios architektūros paminklai. XIX–XX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje buvo gausu tik šiam regionui būdingų ant žemės statomų ar medžiuose kabinamų medinių koplytėlių, stovėjo koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai, papuošti polichrominėmis šventųjų figūrėlėmis. Lankantis Žemaitijoje tiesiog būtina paskanauti žemaičių tradicinių gėrimų ir valgių – mėtų arbatos, džiovintų obuolių giros, troškintų kopūstų su kiaulės koja, kruopinių vėdarų, bulvinių blynų, šventinio kastinio, o gal rasalynės ar cibulynės?
(http://www.tautinispaveldas.lt/zemelapis/index.php?page=zemaitija)
Suvalkija
Suvalkija, arba Sūduva – regionas pietinėje–pietvakarinėje Lietuvos dalyje už Nemuno upės, todėl kartais vadinamas ir Užnemune.
Pagrindinis šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Žemdirbystei palankios derlingos žemės ir suvalkiečių darbštumas lėmė tai, kad šio regiono gyventojai buvo turtingiausi XIX–XX amžiaus Lietuvos ūkininkai, šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių. Suvalkijoje yra gimęs Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.
Suvalkija – tikras lygumų kraštas, o suvalkiečiai yra racionalūs, sumanūs ir be galo taupūs žmonės. Beje, lankydamiesi Suvalkijoje paragaukite šio krašto žmonių ant ajerų lapų kepamos gardžios duonos.(http://www.lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionai)
Mažoji Lietuva (Klaipėdos kraštas)
Mažosios Lietuvos regionas yra pietvakarinėje nuo Šešupės žemupio Lietuvos dalyje, dar vadinamoje Klaipėdos kraštu. Ši Mažosios Lietuvos dalis yra lietuvių raštijos gimtinė – čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą; atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos. Mažoji Lietuva – tai labai skirtinga unikalaus grožio gamta ir viena už kitą įdomesnės vietovės. Šiame regione yra vienas iš gražiausių Europos kraštovaizdžių – UNESCO paveldo šedevras Kuršių nerija, stebinanti smėlynų, miškų ir vandenų derme. Nepakartojama yra Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas, kur centrinės gatvės vietoje – upė; pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas, per šiuos kraštus eina Didysis paukščių migracijos traktas. Kaip sargybiniai stovi senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai. Archajiškiausią šio krašto paveldo sluoksnį sudaro medinė liaudies architektūra. Įspūdinga trobų, prieangių, klėčių puošyba – ornamentais pjaustinėtos vėjalentės, užsibaigiančios žirgeliais ar kitokiais lėkiais. O šiek tiek į lėkius panašios vėjarodės puošdavo žvejų burvalčių (kurėnai) stiebų viršūnes ir žymėdavo laivo priklausomybę kuriam nors kaimui. Iš kitų Lietuvos etnografinių sričių Mažoji Lietuva išsiskiria ypač archajiškais mediniais antkapiniais paminklais, vadinamaisiais krikštais. Manoma, kad įmantrios jų formos siekia ikikrikščioniškosios baltų kultūros laidojimo tradicijas. Būdingas Kuršių nerijos žvejų kaimų bruožas – savita spalvinė gama ir namų kraigus puošiančios vėtrungės.(http://www.tautinispaveldas.lt/zemelapis/index.php?page=mazoji-lietuva)
Z. Auškalnio įm. 
Angelė Rauktienė 
Vytautas Rauktys 
A. Demerecko tikroji ūkinė bendrija (TŪB) 
Česlovas Ramoška Žemaitija
Žemaitija – etninis regionas dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje. Atskira žemaičių gentis centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje baigė formuotis apie V a. Žemaitija pirmą kartą paminėta 1219 m. Ipatijaus metraštyje. Iš visų lietuvių etninių grupių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tik Žemaitija turėjo savarankiškos seniūnijos teises, kurios galiojo beveik 400 metų. Žemaitijoje klestėjo amatai – dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, siūlams verpti ratelius; darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė; amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visus kitus Lietuvos regionus. Kurti ir kūriniai „sielai atsigauti“ – mažosios architektūros paminklai. XIX–XX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje buvo gausu tik šiam regionui būdingų ant žemės statomų ar medžiuose kabinamų medinių koplytėlių, stovėjo koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai, papuošti polichrominėmis šventųjų figūrėlėmis. Lankantis Žemaitijoje tiesiog būtina paskanauti žemaičių tradicinių gėrimų ir valgių – mėtų arbatos, džiovintų obuolių giros, troškintų kopūstų su kiaulės koja, kruopinių vėdarų, bulvinių blynų, šventinio kastinio, o gal rasalynės ar cibulynės?
(http://www.tautinispaveldas.lt/zemelapis/index.php?page=zemaitija)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą